Puvočiai–Dubininkas–Viršurodukis–Roduka–Kasčiūnai–Glyno ež.–Mardasavas–Puvočiai
Kelionės pradžia − Puvočiuose, stovyklavietėje Merkio ir Grūdos santakoje. Paėjėjus gilyn į stovyklavietę, Merkyje pamatysim didelį Perkūno akmenį. Pasakojama, kad kaimo samdinys pamilo turtingo ūkininko dukterį. Kartą juos užtiko mergaitės motina ir prakeikė žodžiais „Kad jus Perkūnas suvenčiavot!“ Iš giedro dangaus trenkęs žaibas, o vietoj vaikų motina tepamatė perpus perskeltą akmenį.
Vos pradėjus kelionę, siūlome pasižvalgyti iš aukščiau (30 m) – nuo Puvočių apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingas vaizdas į Dzūkijos šilus. Toliau mišku nuvingiuoja kelias link Dubininko, kairėje palikdamas „Ciegelnios“ vietą (XX a. p.p., čia veikė plytų gamykla – „ciegelnia“) ir tebedirbamus Puvočių kaimo laukus. Dubininkas − vienas iš septynių etnografinių kaimų Dzūkijos nacionaliniame parke. Tradicinės architektūros sodybos kaime išsidėsčiusios aplink stačiakampio plano aikštę, į kurią viena iš gatvelių ir nukeliausime pravažiuodami vandeningiausią Lietuvos upelį Skroblų. Kaimo gale esančios kapinaitės kairiau nurodys kelią link Viršurodukio, o pageidaujantys važiuodami tiesiai gali užsukti pasigrožėt žymiuoju Dubininko ąžuolu.
Viršurodukis yra turtingas partizaninio karo įvykiais: jo apylinkėse buvo įrengti partizanų Šturmo ir Žilvičio bunkeriai, vado Balučio vadavietė. Šiose vietovėse 1946 m. vyko garsus partizanų pagerbimo sąskrydis. Čia dar tebestovi 200 metų senumo namas, kuriame po sąskrydžio nakvojo partizanai. Nustatyta ir autentiška partizanų pagerbimo ir apdovanojimo vieta miške. Čia miškas slepia ir kitus turtus − netoliese yra šaltinis, kurio vandeniu gydydavo akis, šaltinis įteka į Javoniškės upelį, vietinių vadinamą − Juodulė upė.
Prieš pasiekdami kabantį tiltą per Merkį, dar du kartus kirsime Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto demarkacinės linijos ruožą. Nuo 1939 m. Merkiu ėjo ir siena su Sovietų Sąjunga, Lietuvai buvo grąžinta dalis Vilniaus krašto, bet tokie kaimai kaip Dubininkas, Trasninkas ir kt. atiteko Baltarusijai. Kitoj Merkio pusėj − Kasčiūnų kaimas. Tai – kaimas garsus partizaninių kovų istorija. Partizano Juozo Jakavonio–Tigro sodyboje yra atstatyta Dainavos apygardos vadų Juozo Vitkaus–Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko–Vanago vadavietė.
Pravažiuodami pro Lankininkus, įsuksime į taip vadinamą Papo (Batiuškės) kelią, kuriuo stačiatikių popas iš Lankininkuose buvusio cerkvės dvaro vykdavo laikyti mišių į Varėną.
Netoliese, raiškiame dubaklonyje, Glyno ežeras, Glyno upelis ir penkios akmens amžiaus stovyklavietės, kuriose žmonės gyveno prieš 3000 – 4000 metų. Dauguma jų yra ežero vakariniame gale, ant aukšto kranto
Išskirtine istorine praeitim pasižymi ir Mardasavo apylinkės. Mardasave XVI a. būta didžiojo kunigaikščio valdos su dvaru, šią istoriją žymi Karalienės šulinio, Prūdo pievos, kur buvo karalienės malūnas, Karalienės soželkos, kur, anot legendos, yra pakasta auksinė pasaga, vietos. O netolimos praeities pėdsakų apstu miške – daugiau nei keturi partizanų bunkeriai. Žymiausia atkurta slėptuvė − viena iš A. Ramanausko–Vanago vadaviečių. Dar vienas bunkeris slepiamas I pasaulinio karo apkasų įrengtas miške netoli Plutulevičių sodybos, o prie Merkio stovintis kryžius žymi dar vieną partizanų žūties vietą.
Toliau riedant link Puvočių, kito Merkio kranto to paties pavadinimo kaimo dar vadinamų Anuliškėm, žvilgtelėsim į dešinėj esančias kapinaites, taip pat saugančias partizaninio karo atmintį ir atsigaivinę dar vienu gydomo vandens šaltinėliu, esančiu netoli kabančio tilto per Merkį, sugrįšime į Puvočius.
